Senais laikais už tokį elgesį vaikus nuplakdavo su diržu. Vaikai bijojo žodį pasakyti ir gerbė suaugusius. O ką dabar daryt su vaiku kai peržengia visas įmanomas ribas? Ką daryti, kai užlipa ant galvos ir dar su šypsena veide trypčioja? Ir tai kartojasi vėl ir vėl…
Ar viską jau išbandėte? Ar bandėte bausmes? Niekas nepadeda?
Negalime išspręsti problemos, kai sprendžiame net ne tą problemą. Esame susikoncentravę tik į vieną pusę ir kartojam nuolat tuos pačius veiksmus, kurie neatneša norimo rezultato. Negali ateiti pokytis, darant tuos pačius veiksmus.
Tada ką daryti, kai vaikai peržengia ribas? Kai trūksta kantrybė? Kai visos žinios išsenka ir lieka gilus beviltiškumas? Kaip susitarti be bausmių?
VAIKAS nėra Jūsų priešas. VAIKAS nėra tas žmogus, su kuriuo reikia kovoti. Įmanomi santykiai su vaikų be pykčių ir bausmių. Netikite?
Kviečiu pasiklausyti kitokio požiūrio į santykį su vaiku. Kartu pasigilinti KODĖL visgi vaikas peržengia tas ribas ir ką parodo toks jo elgesys?
