“Ar gali kaip visi normaliai kalbėti! Ir nustok vaipytis. Ką čia dabar vaizduoji” – tai tik nekalti sakiniai, kuriuos dažnai sakome savo vaikams. Tai net ne patyčios ir ne riksmai, tai – paprasta beveik kiekvienos mamos ir tėčio kalba.
Tik va, vis daugiau ir daugiau šeimų suvokia praradę ryšį su savo vaiku. Kurio momentu jie mus nustoja girdėti? Tos apvalios akutės, kažkada patikliai sekę mūsų kiekvieną žingsnį ir klausę visko, ką jiems sakome, tiesiog… nustojo girdėti. Užsisklendė ir visi žodžiai atsitrenkia kaip į sieną.
Na pripažinkit, ar jus guodžia posakis „dabartinė karta tokia“ ? Ar nuo to lengviau matyti, kaip trinkteli kambario durys, išeinama į virtualų išmaniųjų technologijų pasaulį ir atsikertama, kai norisi sumotyvuoti ruošti pamokas?
Taip, jei tai būtų tik paauglystės etapas – tada dar guostumėmės, kad praeis, o kas jei tai prasideda daug anksčiau, nei paauglystė? O nesibaigia ir jai pasibaigus? Kas jei ryšys nutrūksta su tėvais dar labai anksti ir taip niekada ir neatsiranda?
Jei tikitės, kad pasakysiu, kas su tais „dabartinės kartos vaikais negerai“ ir kaip juos suvaldyti – klystate. Bet galiu pasakyti kas negerai su mumis ir kaip nedaryti klaidų, kurios atveda mūsų vaikus iki visiško ryšio su tėvais praradimo.
Mano naujojoje knygoje „Kaip stiprinti ryšį su savo vaiku“ rasite labai konkrečius veiksmus, ką daryti ir ko nedaryti, kad vaikas liktų artimame santykyje su Jumis. Jau seniai pastebėjau, kad abstraktūs filosofiniai pamąstymai nepadeda.
Mano asmeninė patirtis, žinios ir konsultuojant kitas šeimas, o taip pat mąstymo keitimo mentorystės mokymai leido pasiekti neįtikėtinų rezultatų dirbant net su tais vaikais, kurie atrodė jau galutinai praradę ryšį su savo tėvais.